Eigė žaidžia rašytoją (Gavnio paliepimu, be abejonės)

Ar menas daro žmogų geresnį?

Menas ir gėris nesisieja tarpusavyje taip glaudžiai, kaip kad geometrinės progresijos nariai. Ir nesvarbu, ar kalbame apie žmogų, kuris tą meną kuria, ar tą, kuris jį vertina, ar tą, kuris jo nesupranta.
Visų pirma žmonės, kurie kuria meną. Kaip galima pasakyti, jog meninkas yra geresnis už duobkasį? Kuo tą gerumą pamatuoti? Mano draugas, fotografas M. C. iškeitė darbą armijoje, kur įgavo aistrą žudyti žmones į pomėgį fotografuoti. Ar galima teigti, kad menas jį padarė geresniu žmogumi? Ne, nes negyvėliai jau nebeprisikels, o ir jis pats vos progai pasitaikius mielai mes fotoaparatą per petį ir darys tai, ką buvo įpratęs. Aš irgi nesu geras žmogus dėl to, jog mėgstu filmuoti, piešti, dainuoti, fotografuoti ir daryti dar begalę menu vadinamų dalykų. Polinkis į meną neatsiranda iš gero. Jis ateina iš kančios, nepasitenkinimo, pasimetimo. Ateina, angelo veidu, apsimeta esantis saviraiškos priemonė, tačiau lieka tavyje ir dauginasi tarsi virusas. Skirtumas tik tas, kad nuo jo nėra vaistų, nėra kaip jo iškrapštyti iš organizmo. Kaip alkoholikui reikia kasdieninės taurelės, kaip narkomanui dozės, kaip rūkoriui dūmo – taip menininkui kurti.
Žmonės, kurie profesionaliai ar ne, vertina meną realiai tik mato susipainiojusio žmogaus vaisių. Taip, tas darbas kuris dar vakar kabėjo ant sienos galerijoje ir atrodė toks ryškus ir žaismingas, į kurį taip smagiai ganei akis ir tau atrodė, kad jis tau tiek daug sako... Jis nesakė – jis rėkė, rėkė, kad išlaisvintum autorių, kad pasimelstum už jo sielą. Kitą dieną tu apie jį papasakojai draugams. Ir šie nusprendė nueiti paganyti akis, tačiau jie matė jau ką kitą. Kodėl? Nes sulig kiekviena diena menininkas serga vis labiau, todėl ir jų įspūdis buvo gilesnis. Ar tai padarė juos geresniais? Ne, nes jie nepuolė gelbėti menininko. Jie pasižiūrėjo, apsisuko ir paliko galeriją.
Žmonės, kurie nesupranta meno irgi nėra už nieką geresni ar blogesni. Dabartiniais laikais, kai menas išsigimė ir juo vadiname į Nerį įleistą surudijusį vamzdį nenuostabu, jog „santechnikas iš Ukmergės“ nebežino, ką galvoti. Pasirodo, ir jis yra meninkas. Šitiek metų jis dirbo už penkis litus per valandą, išeidavo net nesulaukęs „ačiū“, kodėl jo menas liko neįvertintas? Tegul meta į mane akmenį tas, kuriam kalba visi Pikaso darbai. Aš manau, kuo daugiau meno nesupranti, tuo sveikesnis esi žmogus.
Nežinau, ko reikia, kad būtum geras, tačiau esu įsitikinusi, jog su menu tai neturi nieko bendra. Argi negeras yra tas kiemsargis, kuris rytais mums nusišypso bebarstydamas šaligatvį druska? O ar geras yra Mamontovas, kuris stovi ant scenos ir nepatenkintai nužvelgia susirinkusius jo pasižiūrėti? Ne, gerumas ir menas nesietini dalykai.